T. Mertonas apie didžiąsias šventes

tm

Kartais Thomo Mertono dienoraščius skaitau taip: atsiverčiu dienų, kurių datos sutampa su maniškėmis, įrašus. Arba atsirenku, ką jis rašė apie konkretų liturginį laiką. Šį kartą, tiesa, kiek netikėtai, perskaičiau:

Mano širdyje giliausia ramybė, Kristaus aiškumas, skaidrus ir tylus, visuomet tarsi amžinybė esantis. Šių didžiųjų švenčių metu atsiduri dvasinio gyvenimo aukštikalnėje tam, kad į viską pažvelgtum naujai. Per Velykas ypač. Velykos panašios į tai, kas vyks žengiant amžinybėn: staiga, ramiai ir aiškiai pažįsti visas savo klaidas, taip pat ir visa, ką padarei gero, – viskas sukrenta į vietas.

– T. Merton, kovo 28 d., šv. Velykų rytas, 1948.

Tebūna mums priminimas ir padrąsinimas.

Reklama

Apie šv. Benediktą Juozapą Labre

Untitled1

Apie šv. Benediktą Juozapą Labre (1748–1783) vieno pokalbio metu užsiminė pažįstamas kunigas. Tuomet prašiau rekomendacijos, mat rengiausi stoti į Katalikų teologijos fakultetą.  Pats noras rašyti taip, kokią mane pažįsta (iš bendravimo, veiklos su jaunimu ir pan.), o ne apie tai, ką šiaip gyvenime veikiu… Na, ir Labre kaip pavyzdys papasakojus apie ieškojimus ir patikinimus, kad į Katalikų Bažnyčią visgi nesiruošiu – tokie momentai įstringa. O štai, ką vėliau (jau susiedama, kodėl minėjo būtent jį) perskaičiau T. Mertono knygoje:

Viena pirmųjų šventojo žymių galbūt pagrįstai yra ta, kad kiti žmonės nežino, kaip jį priimti. Iš tikrųjų jie nėra tikri, ar jis sukvailiojęs, ar tik pasipūtęs; bet tai turi būti bent puikybė, kad nerimtų dėl kažkokio individualaus idealo, kurio niekas iš tikrųjų nesuvokia, tik Dievas. Ir jis patiria neišvengiamų sunkumų pritaikydamas abstrakčias „tobulumo“ normas savo gyvenimui. Jis, regis, negali priderinti savo gyvenimo prie knygų.

Kartais jo atvejis toks nesėkmingas, kad joks vienuolynas jo nelaiko. Jis turi būti išmestas, sugrąžintas į pasaulį kaip Benediktas Juozapas Labre, norėjęs būti trapistu ir kartūzu, nors jam nepavyko nei viena, nei kita. Galiausiai jis baigė gyvenimą būdamas valkata. Mirė kažkokioje Romos gatvėje.

Bet vienintelis kanonizuotas šventasis, gerbiamas visos Bažnyčios, gyvenęs kaip cistersas ar kartūzas, nuo viduramžių yra šv. Benediktas Juozapas Labre.

-T. Merton, Naujosios kontempliacijos sėklos, p. 100

Mark Greene knygos „Ačiū Dievui, pirmadienis“ pamokos

Ši-sm-391x600

 

Šį kartą į mano rankas pakliuvo Mark Greene knyga „Ačiū Dievui, pirmadienis“. Lietuvių kalba ji pasirodė 2017 m., tad atsiliepimai apie pastarąją nėra gausūs. Rodos, bent kol kas nepasiekė ji ir platesnio mano draugų rato. Viliuosi, jog tai tik laiko klausimas, mat M. Greeno dėmesio centre atsidūrusios darbo ir krikščionio darbe temos tikrai reikšmingos. Sakytume, gal net kiek per retai sulaukiančios mūsų (ir mūsų ganytojų?) dėmesio. Pastaroji pastaba galėtų pasirodyti ir nereikšminga tiems, kurie bent šiek tiek susipažinę su nuo pat krikščionybės pradžios žinomais veikalais (pamokymais) apie vienuolių maldos ir darbo praktiką.

„Ačiū Dievui, pirmadienis“ savo stiliumi ir pobūdžiu nėra kuom nors ypatinga. Paprastas rašymo stilius, taiklios pastabos bei patarimai, asmeninė patirtis, draugų istorijos, Šventojo rašto citatos – visa, ko gero, būdinga dažnai pastaraisiais metais pasirodančiai krikščioniškai knygai. Nors neliteratūriškumas, šabloniškumas kiek trikdo, tokių knygų gausa atskleidžia krikščioniškų knygų poreikio bei pasiūlos diskursus. Abu jie gali nuvilti. Arba atvirkščiai – kviesti diskusijai. Rašai tau svarbiomis temomis vildamasis, kad jos atras kelia ir į skaitytojų širdis. Skaitytojai taip pat – skaito gavę rekomendaciją arba ieškodami, kas ir kaip galėtų atliepti jų gyvenimus perrėžusį troškulį.

Knygoje skirtingais pjūviais nagrinėjama tarnystė, kuriai atiduodame daugiausiai savo jėgų, ta, kuri dažnai lieka paslėpta nuo sekmadieniais sutinkamų tinkinčiųjų, o, užsidėjus abejingumo kaukę, – ir nuo mūsų pačių. Nors knyga subalansuota dirbantiems ne namuose (viršininkams, pavaldiniams), taiklios įžvalgos, patarimai i skamba kaip iššūkis kiekvienam krikščioniui.

Autorius griauna galbūt per daug įsišaknijusius stereotipus. Pirma, darbas – tarnavimas Dievui ir žmonėms. Vadinasi, darbo (ir namų) aplinka – misijų laukas, kurį dažnai užmiršta krikščioniškų veiklų ir draugų ratelyje užsidariusieji. Antra, tavo tikėjimas nėra tik tavo asmeninis reikalas. Evangeliją liudiji ir darbe: sąžiningai atlikdamas patikėtas užduotis, stengdamasis suprasti, pažinti kolegas, priimdamas tam tikromis moralinėmis nuostatomis paremtus sprendimus. Trečia, Evangelijos skelbimas nėra vienkartinis veiksmas, tam reikia ruoštis ir išmokti klausyti. Ketvirta, Dievas veikia kasdienybėje. Jis suteikia progas patirti Jo veikimą, tapti Jo įrankiu, trivienio Dievo ženklu kitiems.

Filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ – jokių lengvų sprendimų

tmp_PoxBXl_f6259fc8874d2875_MCDTHBI_FS001

Martinas McDonaghas (g. 1970) – žymus, ne vieną prestižinį apdovanojimą pelnęs airių dramaturgas, režisierius, scenaristas. Pastarojo pavardė tapo savotišku kokybės ženklu – nesvarbu, jog dažnai naujų jo pjesių ar filmų tenka laukti kelerius metus. Beveik taip pat, kantriai laukusi ir įsitikinusi, jog tikrai nenusivilsiu, skubėjau pamatyti 2017 m. pasirodžiusio, kino kritikų bei žiūrovų itin palankiai vertinamo „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Skaudi netekties istorija, nuolatiniai smurto, neapykantos pliūpsniai, artimi, tačiau sunkiai pateisinami veikėjai… Filmas tikrai nepriminė lengvo pasivaikščiojimo pažįstamais keliais.

M. McDonagho kūrybos stiprybė – dialogai, telkimasis į žmogaus prigimtį. Tikrovės ir fikcijos žaismas, išryškintos prieštaros, grubi, tiksli kalba kuria ne uždaro, imanentiško, bet savin įtraukiančio, šaižiai, vos ne iki skausomo pažįstamo pasaulio vaizdą. Pindamas tikrovę ir fikciją, šį kartą režisierius griovė visus numanomus filmo baigties, veikėjų, jų veiksmo motyvų modelius. Pirmasis impulsas – tiesiog mėginti suprasti, kaip veikia M. McDonagho sukurtas pasaulis.

Trys reklamos stendai šiame filme pasitelkiami kaip trikdis, veiksmą skatinanti aplinkybė. Mildred (akt. Frances McDormand) manė, jog užsakyta reklama padės atkreipti policijos dėmesį į  nusikaltimą, kurio auka tapo jos pačios dukra. „Prievartauta mirštant“ – skelbia užrašas ant vieno iš stendų… Pasirinkta priemonė suveikia. Stendai gedinčiam žmogui tampa altoriumi: šalia sodinamos gėlės, skamba ironiškos įžvalgos apie mirtį.

Miestelio gyvventojai, svečiai, policija, dantistas, kunigas, buvęs vyras – visi jie bando taisyti padėtį, įtikinti Mildred, kad ši atsisakytų tų nepasitenkinimą keliančių reklamų. Tačiau nei vienam jų nepavyksta. Kenčianti moteris tampa dar radikalesnė, sakytume, ir dar keistesnė. O ir suprantamesnė. Kas gi norėtų kentėdamas skausmuose klausytis kokių nors didaktiškų, kartais naivių nurodymų?

Antroji, jau ir taip sutrikusius gyventojus iš vėžių išmušusi naujiena – vėžiu sergančio policijos viršininko Willoughby (akt. Woody Harrelson) savižudybė. Žinoma, policijos darbą smerkiantys, neveiksnumu kaltinantys reklamos stendai ir dėl jų kilęs sujudimas gali paskatinti nusižudyti. Tačiau ne šį kartą. Šį kartą pats Willoughby pasirūpina, kad reklamos stendai ir po jo mirties toliau sau kabėtų. Apie kuo geriausias savo intencijas jis Mildred užsimena jai adresuotame pomirtiniame laiške. Yra filmo kritikų, kurie Willoughby tapatina su Kristumi. Šio savižudybėje įžvelgiamos aukos, geruose noruose – pyktį pasitinkančio nuolankiojo dimensijos. Moralinei filmo linijai itin vertingi pastarojo laiškai. Visgi stendų nuo ugnies, o Mildred nuo miestelio neapykantos negali apsaugoti net Willoughby pastangos. Moteris ir toliau žaižaruoja apgalvotu pykčiu, stendai padegami.

Žiūrovas stebi beviltiškas jos pastangas užgesinti įsiliepsnojusias konstrukcijas. Atsakydama ji padega policijos nuovadą.  Kas gi kitas būtų galėjęs mesti „Molotovo kokteilius“ į  policijos pastatą? Ir kaip tik tuomet, kai ten buvo iš tarnybos atleistasis Dixonas (akt. Sam Rockwell). Kelios akimirkos ir sprogimo garsai ima sutapti su nuovadoje skaitomais išmintingojo Willoughby Dixonui palikto laiško žodžiais. Pastarasis prasitaria žinąs apie jo norą tapti detektyvu. Tačiau pastebi, jog tam reikalinga ne neapykanta, bet  meilė:

Su meile ateina ramybė, o ramybėje pradedi mąstyti. Kartais tau reikia mąstyti, kad išsiaiškintumei dalykus, Jasonai. Panašu, kad tai viskas, ko tau reikia. Tau net nereikia ginklo. Ir tau tikrai nereikalinga neapykanta. Neapykanta niekada nieko neišsprendė, tačiau ramybė – taip. Ir mąstymas išsprendė. Pamėgink. Pamėgink vien dėl pokyčio.

Paskutinius žodžius palydi didžiulis sprogimas, tačiau Dixonas nepasimeta – iššoka pro degančios nuovados langą. Filme vykstantys naratyvo posūkiai leidžia pažinti „detektyviškąją“ Dixono pusę. Jis randa nusikaltėlį. Visgi laimingos pabaigos teks dar palaukti. Nežinau, ko tikėjosi iš darbo išmestas rasistas policininkas apdegusiu kūnu, tačiau jam nepavyko. Mildred dukters nužudymu įtartas vyras pasirodė esąs nekaltas.

Teisingumas turi triumfuoti – argi ne taip? Jei negali sučiupti savo dukters žudiko, kodėl tau nesučiupus tiesiog kito, blogai pasielgusio su kita auka tapusia mergina? McDonaghas filmo pabaigą palieka atvirą. Jis, sakytume, tik ir laukė, kol šaunieji žiūrovai ims ir paskutinėje (Mildred ir Dixono kelionė kartu) scenoje įžvelgs buvusį pareigūną Dixoną ištikusius krikščioniško atpirkimo, atsivertimo, atgailos ženklus. „Gyvenime nekeliauji iš A į Z, bet iš A į A.5 […] nenustoji buvęs rasistu per valandą ir dvidešimt penkias minutes, žinai, tam reikia laiko“ – apie paskutiniąją filmo sceną bei rasistine laikysena garsėjantį pareigūną kalbėjo vienas juodaodis filmo aktorius.

Žmogus tuo pat metu negali būti kupinas pykčio, smurtaujantis, neapkenčiantis, kartu nuoširdus ir sąžiningas. O gal gali? Manyčiau, jog M. McDonagho filmas siūlo tokį kelią. Siūlo rinktis būtent tokį bėgimą – ilgą, painią, bet tikrą ir dėl pokyčių viltingą distanciją.

Filmas „Noviciatas“ – apie skyrybas nesusituokus

images

Režisierės Margaret Betts filmas „Noviciatas“ (2017)  buvo pastebėtas „Sundance“  festivalyje – pelnė apdovanojimą už debiutą. Klausant įvairių interviu su filmo kūrybine grupe, ir skaitant įvairias recenzijas, neapleido nuojauta, jog pastarasis arba nebuvo suprastas, arba jo pavadinimas klaidina. Recenzijų autoriai katalikai piktinasi, kad  filme atvirai demonstuojamas jusliškumas, vienuolių intymus gyvenimas, stebisi režisierės sprendimais ir religinio diskurso neišmanymu.

„Noviciatas“, šiemet atsidūręs „Lady Bird“ (2018) pašonėje, veikiau lieka nei religinių, nei paauglių (suaugusių?) problemų nesprendžainčiu filmu. Vargiai siūlomas žiūros taškas, atskleidžiamos Romos Katalikų Bažnyčios istorinės ar tikėjimo (apibendrinta prasme) problemos. Paauglės brendimas, tėvų išsiskyrimas, pirmoji meilė, Dievo nesatis, Bažnyčia per ir po II Vatikano Susirinkimo – tai viso labo tarpusavyje menkai tesisiejančios, filme taip ir nepersipinančios plotmės? Kodėl, paklausite? Todėl, kad filmo veikėjai veikiau primena marionetes režisierės rankose: sunku sieti atskiras scenas, suvokti pastarųjų veikimo motyvus, (ne)turimo tikėjimo turinį ir jo išraiškas, ryškinamų opozicijų reikšmę. Abejoju pačia pretenzija taip atskleisti Bažnyčioje vykusias blogybes (ar tai ir turėtų intriguoti, stebinti?) ir dar labiau – filmo integralumu.

Koks tos pagrindinės filmo veikėjos Cathleen (akt. Margaret Qualley) tikėjimas? Kuo ji grindžia savo pasiryžmą tapti vienuole? Ką ji žino ar, būdama vienuolyne, sužino apie Dievą / su Dievu? Kam iš viso reikalinga disciplina? Naiviu idealu (užsispyrimu?) grįstam pasirinkimui religiškai neangažuotos motinos (akt. Julianne Nicholson)  priekaištai įtakos neturi. Neturi, rodos, nei uždaras būdas, nei priešais altorių, tyloje praleistas laikas. Kas tuomet iš viso skatina likti brutalumo persmeltos garbiosios Motinos (akt. Melissa Leo), draugijoje? Niekas. Kūniškos meilės troškimas – lyg reikalavimas Dievui, žinoma, skatinantis nusidėti.  Ir visai nesvarbu, jog apie troškimą „kažko daugiau“ bei atsisakymą duoti įžadus filmo žiūrovas sužino tik pačioje jo pabaigoje. Ar ką nors keistų ryžtingas Cathleen noras likti tarp vienuolyno sienų? Manyčiau, kad ne. Žiūrovas vis tiek jaustųsi lyg pravažiavęs daugybe duobių nusėtu keliu į niekur.

Atrodo, jog režsierės kalbos apie filmą daug įdomesnės už jį patį. Štai, pavyzdžiui, viename interviu ji pripažįsta, kokia reikšminga jos pasirinkimui kurti filmą buvo Šv. Motinos Teresės biografija.  Išteki už Viešpaties, bet tavojo Dievo nebėra – ar tai nėra skyrybų patirtis? Atrodo, jog Tikėjimo naktį M. Betts interpretuoja būtent taip. Gal ir įdomus, apmąstymų vertas sprendimas. Ypač tuomet, jei griūnant tavajam įsivaizdavimui apie Dievą, Jis lieka Dievu, o tu, nusimetusi patogų (nieko nebereikalaujantį?) suvokimą, toliau ieškai (esi ieškoma) Dievo. Tik keista, kai ši nebūtis – scena bažnyčioje, kurią pripildo isteriškas, nusivylusios vienuolyno Motinos plaikstymasis, šauksmas. Vertingiausia vieta filme man (apie ją pasakoja ir režisierė) – vienuolyno Motinos kreipimasis į vienuoles, kai ši skelbia II Vatikano Susirinkimo raginamus pokyčius Bažnyčioje. Kaip skelbti Dievo valią, skelbti ir savo žodžiais griauti savo pačios buvimo vienuolyne esmę? Kaip kalbėti balsu To, su Kuriuo jautiesi išsiskyrusi?

XFM radijo stoties laida „Po knygos viršeliu“ 2018-01-30

17-002

Laidoje „Po knygos viršeliu“ su teol. lic. Gabrieliumi Klimenka kalbėjomės apie Ricko Warreno knygą „Tikslo vedama bažnyčia“.

Laidos įrašas čia.

Laida „Po knygos viršeliu“ transliuojama antradieniais 17–18 h. Laidos metu klausytojai kviečiami atsakyti į laidos vedėjų klausimus ir laimėti pristatomą knygą.

Radijo stoties XFM klausykitės Vilniuje 104,7 MHz, Kaune 88,1 MHz, Klaipėdoje 91,4 MHz, Panevėžyje 106,9 MHz, Biržuose 88,5 MHz, Kėdainiuose 106,1 Mhz ir internete – www.xfm.lt