FIRST REFORMED: Kūdikis išgelbės

Image result for First reformed meditation

2017 metų rugpjūčio 31 d. kino teatrus pasiekė filmas „First Reformed“ (liet. „Pirmoji reformatų bažnyčia“). Artėjanti šios istorinės bažnyčios Amerikoje 250-ojo jubiliejaus šventė telkia bendruomenę. Tradicijos / naujumo priešprieša filme pernelyg akivaizdi,o pasakojimas apie kunigą Ernstą Tollerį (akt. Ethan Hawke), kūdikio besilaukiančią Mariją (akt. Amanda Seyfried), jos vyrą aktyvistą-savižudžį (akt. Philip Ettinger), kun. Joelį Jeffersą (akt. Cedric Antonio Kyles) pirmiausia žavi kitoniškumu. Taiklūs, daugiabriauniai personažai talpinami į tėkmę veikiau primenančią struktūrą – įprasti gero / blogo kunigo, poelgių, bendruomenių stereotipai niveliuojami.

Ištęstos scenos, specifinė kadruotė, garso takelis – kiekvienas šių techninių filmo dėmenų leidžia jį laikyti režisieriaus ir scenaristo Paulo Schradero apibūdinto transcendentinio stiliaus kino pavyzdžiu. Toks filmas turi kelti nuobodulį, ir kelia. Atpažįsti cituojamą Bibliją, netikėtai vos ne pagrindiniu kun. Tollerio tikėjimo bendražygiu tapusio žymaus XX a. vienuolio Thomo Mertono tekstus (ypač iš esė „Nuolankumas prieš neviltį“), skirtingas laikysenas. Siūlomas kelias – pirmiausia ne sekti istoriją ir veikėjų motyvus, bet patirti filmą.

Vielomis iki kraujo kūną apsiraizgęs, balta alba vilkintis kun. Tolleris ir Marija aistringai bučiuojasi. Ar tai – laiminga istorijos, filmo pabaiga? Kas link jos vedė, ir kodėl nebėra svarbu, džiaugiesi ar smerki finalinę sceną bei veikėjų veiksmus? Sakysiu paprastai – nes ji kaip papildomas efektas, priemonė siekiant sutrikdyti (užlaikyti) žiūrovą. Nuo pat filmo pradžios, atidžiau žiūrėdamas, ilgainiui imi sekti kūrėjų dėliojamus akcentus: kada pasigirsta muzika, kokios trukmės kadrai, ką vaizduoja, kur telkiamas, užlaikomas žiūrinčiojo žvilgsnis. Galbūt nežavi pati istorija – sergantis kunigas užmiršta save ir „gelbsti“ kitus? Galbūt atvirkščiai – nudžiungi, pagaliau stebėdamas žmogišką, nusivylusį, su priklausomybėmis kovojantį kunigą?

Ieškodami kun. Tollerio ir Jobo kančios panašumų, ilgai netruktume. Štai vienoje pirmųjų filmo scenų kunigas bažnyčioje susirinkusiems skaito Heidelbergo katekizmo žodžius: „Kas yra tavo vienintelė paguoda gyvenant ir mirštant? Kad aš kūnu ir siela, gyvendamas ir mirdamas ne pats sau priklausau, bet esu savo ištikimojo Išganytojo Jėzaus Kristaus nuosavybė. Jis brangiu savo krauju […]“ (p. 12). Kun. Tolleriui nevilties, pasimetimo reikia tam, kad viltųsi, neišvengiama (ne)vilties opozicija – paties gyvenimą persunkiantis leitmotyvas. Pastarasis plėtojamas dviem rakursais – gyvenant ir dienoraštyje (disciplina, būdas melstis) fiksuojant kasdienes patirtis.

Image result for first reformed diary

Juk gali norėti iš užrašytos frazės išbraukti žodį „puikybė“, bet nebegali to padaryti. Taip ir tavo maldos žodžiai – juos tari, rašai, skaitai: „Mano lūpos tarė maldos žodžius. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas (Mt 12–37)“. Iš pažiūros atrodo, jog pats kun. Tolleris įkalina save kančios, nusivylimo gniaužtuose. Kokios galėtų būti to priežastys, kaip jos atskleidžiamos, sprendžiamos?

Parapijietės Marijos prašomas jis sutinka pasikalbėti su jos vyru Michaelu. Jis – aktyvus aplinkos gynėjas, gyvenantis apokaliptinėmis nuotaikomis, nori, kad besilaukianti žmona pasidarytų abortą. Filme fiksuojami vos du jų privatūs susitikimai. Pirmojo susitikimo kulminaciniais taškais laikyčiau tris momentus. Pirmasis – ryškinama visuomenės aktyvistų bei krikščionių kankinių paralelė. Antrasis – tai kunigo prisipažinimas, jog bijoti, kad tavo vaikas ateis į šį pasaulį, nėra tas pats, kas žinoti,  jog dėl tavęs jis jį paliko. Kun. Tolleris  pats tarnavo kariuomenėje, o jo sūnus žuvo Irako kare. Tolesni filmo įvykiai atskleidžia, kad sūnaus mirtis tapo kunigo skyrybų ir kančių priežastimi.

Image result for First reformed scene

Trečiasis, galbūt svarbiausias, dialogas:

– Ar Dievas gali atleisti už tai, ką padarėme šiam pasauliui?

– Nežinau. Kas gali pažinti Dievo mintis? Bet mes galime pasirinkti gyventi teisų gyvenimą – tikėjimas, atleidimas – malonė – visus mus pridengia.

Antrasis Michaelo pokalbis su kunigu taip ir neįvyko. Planavęs susisprogdinti (Marija garaže rado liemenę su sprogmenimis), Michaelis nusišauna. Kūną randa kun. Tolleris. Vėliau nusišovusiojo žmona prašo padėti sutvarkyti vyro daiktus – kunigą savin įsuka ekologiniai, apokaliptiniai ieškojimai. Jis net sulaukia priekaištų – atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonija buvo politinis aktas, mat paties velionio prašymu jos metu skambėjo Neilo Youngo „Who’s Gonna Stand Up“.

 Kunigas nejučiomis pratęsia Michaelo misiją. „Ar Dievas mums atleis?“ – susidūrus su „Apstaus gyvenimo“ bažnyčios kunigo abejingumu ekologinėms temoms, šis klausimas atsiduria Pirmosios reformatų bažnyčios skelbimų lentoje. Nusižudęs aktyvistas bei kun. Tolleris turi daug panašumų: abu kovoja, abu, užuot dėl savo įsitikinimų pražudę daugelį, pasirenka patys kentėti.

Diskutuodamas su minėjimo šventės rengėjais, kun. Tolleris primena – rūpintis kūrinija – krikščionio pareiga. Ir sulaukia atsako. Vienos labiausiai aplinką teršiančių įmonių vadovas rėžia: „prieš kritikuodamas kitus, pažiūrėk į savo gyvenimą“. Kuo gi gali patraukti ar įkvėpti gyventi tas, kuris pats kovoja su vaiko netekties skausmu? Tas, kuris besibjaurėdamas buvusia žmona priekaištauja jai dėl savo nuodėmių? Tas, kuris pats atsisako pagalbos? „Tu visuomet Getsemanės sode. Net Jėzus ten nebuvo nuolat […] Tau kiekviena valanda – pati tamsiausia valanda“ – šiais žodžiais kunigą grįžti į realų gyvenimą ragina kun. Joelis Jeffersas.

Tačiau kun. Tolleris kaip tik ten ir yra. Tik, sakytume, tuo mėgaujasi. Ir atvirai, pagalbai tiesdamas rankas bendrauja tik su netikėtai našle likusia Marija. Meditatyvaus filmo bruožai bei bręstanti bendrystė skleidžiasi kunigo ir Marijos malda kartu, taip pat – meditacija. Vizualinę plotmę pildo simbolinė. Marija, pati ieškodama ramybės, prisimena, kaip nusiramindavo juodu su vyru: kunigui pasiūlius, ji lyg pranašas Ezekielis (2 Kar 4:8-37) gulasi ant jo, prasideda meditacija.

Image result for First reformed scene

Žinoma, gal kiek iššaukiantis elgesys, bet vėlgi – akcentą dėčiau ne į pačią sceną (vistik įdomu, kaip renkamasi vaizduoti meditaciją), bet Marijos pastangą at-gaivinti kunigą, galbūt (kūdikiu Kristumi) ir visą žmoniją.

Nuolat nesuprastas, dienoraštyje sumaištį fiksuojantis, Apreiškimo žodžiais prabylantis kunigas serga ir dvasiškai, tačiau ir fiziškai. Suprastėjusi sveikata, už nugaros alsuojanti mirtis, matyt, tik stiprino teroristines mintis. Kun. Tolleris norėjo susisprogdinti gamykloje eksursijos metu, ekskursijų, o ne maldos vieta virtusioje bažnyčioje. Būtų taip ir padaręs, jei ne svarbią – jubiliejaus šventės – valandą savo kunigo palaikyti atvykusi Marija.

Nori žudyti, bet nenori atimti gyvybės. Todėl urzgi lyg žvėris, pasimetęs blaškaisi. Nusivelki sutaną, leimenę su sprogmenimis, apsiraizgai kapinėse rasta viela, apsivelki baltą albą. Gražu – raudonos kraujo dėmės ant balto audinio – tikra aliuzija į Kristaus kančią.  Bet negali ilgai kentėti – gersi nuodų. O tau jau bekeliant stiklinę, į kambarį įsiverš Marija. Finalinė  filmo scena aprašyta anksčiau.

Reklama

Pats vienas

Viduje greitai prieinu ribą to, kas esu, už kurios toliau negaliu eiti pats vienas. Ta riba tokia siaura, ir vis dėlto metų metus laikiau tai visata. Dabar matau, kad tai niekis. Ar turiu tenkintis šiuo apribojimu ir toliau? Jei niekada netapsiu niekuo daugiau, tik rašytoju, tai reikš štai ką: sėdėti savo negyvenamoje saloje, nedaug didesnėje už anglišką pensą. Visada trokšk to, kas yra anapus tavęs ir aplink tave, pasigailėtinas mulki! Norėk eiti į priekį, ištrūkti, išsiplėsti, būti ištuštintas ir pranykti Dieve.

Kaip greitai manosios ribos apkaltina mane mano niekumu, ir aš negaliu jų peržengti. Sistojęs imu apie tai mąstyti, ir refleksija dar labiau paaštrina baigtinumą. Paskui pamirštu reflektuoti ir netikėtai šiek tiek ištrūkstu, bet iki slenksčio, meilė juda tamose ir to pakanka, kad pasakytų man, jog yra toks dalykas kaip laisvė.

T. Merton, Jonos ženklas, p. 197–198

Nors tiltai juda

Pereinant du-

Kart atsiduri

Čia buvęs svetur

Negali, nesakyk

Bet ateis

Iš anapus kartu

Tik išeik

 

C. S. Lewisas apie maldą: laiškai kaip pokalbis

The Chronicles of Narnia Book

Publikuota: Žurnalas „Ateitis“, 2018 Nr. 2, 8 diena

Clive‘o Staples’o Lewis’o (1898–1963) knyga „Laiškai Malkolmui: apie maldą“ („Letters to Malcolm / Chiefly on Prayer“) – paskutinioji, jau po mirties, 1964 metais, publikuota žymaus rašytojo, akademiko knyga. Leidykla „Katalikų pasaulio leidiniai“, rodos, planavo leisti pastarąją, tačiau lietuviškai „Laiškai Malkolmui…“ taip ir nepublikuota. Minėta knyga – 22 laiškai fikciniam draugui Malkolmui, todėl ji tikrai panaši į 1942 m. pasirodžiusius „Kipšo laiškus“. Visgi C. S. Lewis’o kūrybos tyrinėtojai atkreipia dėmesį, jog paskutinės jo knygos pasakotojas neužima aiškios laikysenos, neturi iki galo susiformavusio požiūrio, renkasi ne teigti, bet liudyti ir dalintis savuoju maldos gyvenimu. Jo įžvalgos kyla reaguojant į laiškų adresato pastabas. Rašytojas savuosius veikėjus talpina į konkretų erdvėlaikį, laiškais kuriamas naratyvas.

C. S. Lewis’ui malda – daugialypis, per praktiką pažįstamas, daug temų aprėpiantis santykis: prašymų malda, išpažintis, atleidimas, atgaila, liturgija, adoracija, šventųjų bendravimas, Nauja žemė, Naujas Dangus ir kt. Kiekviena tema, kiekvienas būdas melstis (maldos forma) savitai paliečiama, persipina su ankstesne ir pildo knygos pasakojimą. Šiandienos skaitytojams knyga turėtų bent kiek priminti ir „Katalikų pasaulio leidinių“ prieš kurį laiką, 2017 metais, publikuotą Henri Nouwen’o veikalą „Laiškai Markui apie Jėzų“.

Konvertito knyga apie maldą – instrukcija ar diskusija?

Galime svarstyti, kodėl C. S. Lewis’as nerašo tiesiog knygos apie maldą? Knygos, nes ne vieną esė jis jau tikrai turi parašęs. Tokį pasirinkimą galėtų lemti aiški forma ir suaugusio konvertito patirtis. Pastarojo gyvenimas pasižymi įstabiu, proto argumentus nugalėjusiu ir / ar išpildžiusiu Dievo artumu. Tai, kas atrasta, peržengiantis, gilyn einantis ir ieškantis žmogus neišvengia prieštaravimų, naujų atradimų. Atsakydamas su laiškų adresatu jis dalinasi patirtimi, kito klausimai keičia jį patį – nuomonių skirtumai kuria bendrystę. „Niekas kartu nesančio draugo nepadaro tokio artimo kaip nesutarimas“ (vert. A. Ž., p. 3) – rašoma vos pradėjus pirmąjį laišką. Skvarbus protas, troškimas išgirsti ir atliepti kito poreikius atveria kelią ir pasakotojo bei skaitytojo dialogui.

Skaitytojas, rodos, ne tik lengvai tapatinasi, jis įtraukiamas į diskusiją, be kurios knyga apie maldą iš viso netektų prasmės. Diskusijos reikmę, vertę pripažįsta ir laiškų autorius: „Nors geros knygos apie maldą labai reikia, niekuomet nebandyčiau jos rašyti. Du žmonės kalno papėdėje, besidalinantys įžvalgomis, – tai gerai. Tačiau iš tokios knygos būtų tikimasi ne diskusijos, bet instrukcijos. Man atrodo, kad siūlyti instrukcijas maldai būtų įžūlu“ (p. 63). Laiškai – C. S. Lewis’o pasirinktas būdas kviesti ir ieškoti dialogo, rašyti apie Dievo ir žmogaus, tikinčiųjų (Kristaus kūno) ir visuomenės santykį, malda atveriamą dabarties tikrovę ir (tik) spėjimais apibūdinamą ateitį Naujoje žemėje ir Danguje.

Dialogo kelias ir asmeniška malda

Nors C. S. Lewis’o „Laiškai Malkolmui…“ nėra ir taisyklių, teisingų atsakymų rinkinys, ji lengvai gali tapti seminarų, studijų medžiaga. Tai suponuoja ir jau anksčiau minėtos įžvalgos apie vien instukcijų maldai įžūlumą. Taip pat – rašančiojo, kuris vis bando nusimesti viską žinančiojo etiketę, laikysena. Jis teisinasi, plečia ir pildo savuosius pastebėjimus. Neangažuotas kalbėjimas ne tik glumina, jis primena ėjimą ekumeninio dialogo keliu. Pavyzdžiui, rašydamas apie kreipimąsi į šventuosius, C. S. Lewis’as pripažįsta, kad ne visam krikščioniškam pasauliui melstis šventiesiems atrodo racionalu, teisinga. Tačiau „mes visi sutariame, kad meldžiamės su jais, „su angelais, arkangelais ir visa Dangaus bendruomene“ (p. 15) – rašo jis. Kitas pavyzdys – laiške, svarstydamas, ar patys mokiniai suvokė, kas vyksta prieš jų akis, įvardija savo požiūrį į Kristaus kūno ir kraujo sakramentą. C. S. Lewis’as prisipažįsta, kad „aš niekam pasaulyje nesakau: „tavo paaiškinimas yra klaidingas“. Aš sakau: „Tavo paaiškinimas slėpinį man vis tiek palieka slėpiniu“ (p. 103). Šie du pavyzdžiai – tai tik keli iš tų, kurie tikrai galėtų būti pavadinti per daug nuosaikiais. Tačiau jie apibūdinami maldos kontekste. Malda – tai ne paprastas veiksmas, bet mūsų suvokimą peržengianti bendrystė, asmeninio tikėjimo išraiška ir tikslas.

Ar apie maldą, tikėjimo patirtį gali kalbėti jų nesuasmenindamas? Nei dalintis pastabomis apie maldą, nei būti viliojamas kipšo negali, jei neveiki, neišgyveni Dievo akivaizdos, santykio su Juo. Pasak C. S. Lewis’o, „mūsų maldas ir kitus laisvos valios veiksmus pažįstame juos atlikdami“ (p. 110). Tačiau kaip apčiuopti tai, ką atlieki? Kokiomis kategorijomis apibūdinti? „Religingi žmonės nekalba apie maldos „rezultatus“, jie kalba apie „atsakytą“ ar „išklausytą“ maldą“ (p. 52) – rašoma knygoje. Vadinasi, vienas iš būdų – priminti sau, jog ne apie maldos rezultatus kalbėti reiktų. Ir perskaityta, ir žodinė, ir tyloje, sakoma skirtingomis intencijomis, liturgijos metu vykstanti malda – kiekviena jų svarbi, apima ne tik žmogaus (jei tai jis yra tas, kuris kreipiasi), bet dar labiau – savin įtraukiančią Dievo tikrovę. Šios asmeniškos ir tikintiesiems bendros patirties neriboja naujumo, įspūdingumo ar kitos kategorijos.

Naujovės ir įpročiai – Dievo atveriama tikrovė

Pirmuosiuose laiškuose C. S. Lewis’as užsimena apie liturgiją, kartojamą maldą, maldos vienodumą. Naujumo ir vienodumo opozicija leidžia užčiuopti liturgijos reikšmę, Dievo ir besimeldžiančiojo ryšį. Naujoves laiškų autorius sieja su siekiu linksminti ir pasilinksminti. O žmonės neina į bažnyčią dėl pramogos:

„Jie eina panaudoti pamaldas, arba, jei taip patogiau, jas įveiksminti […]. Kiekvienos pamaldos – tai veiksmų bei žodžių struktūra, kai priimame sakramentą, atgailaujame, prašydami maldaujame, garbiname. Ši struktūra įgalina mus minėtus veiksmus atlikti geriausiai – jei norite, ji „veikia“ geriausiai – tuomet, kai dėl laikui bėgant įgyto pažinimo mes nebeturime apie ją galvoti. Kol pastebi, turi skaičiuoti žingsnius, taigi dar ne šoki, o mokaisi šokti. Geras batas tas, kurio nepastebi […]. Geros bažnyčios pamaldos – mažiausiai pastebimos pamaldos; visas dėmesys nukreiptas Dievop […].

Tačiau kiekviena naujovė tam užkerta kelią. Ji kreipia mūsų dėmesį į pačias pamaldas; bet galvoti apie šlovinimą nėra tas pats, kas šlovinti“ (p. 4–5).

Tęsdami šią mintį, sakytume, kad ir galvoti, jog meldiesi, nėra tas pats, kas iš tiesų melstis. Pasak knygos autoriaus, dar blogiau nei telktis į pamaldas yra telktis į kunigą (celebrantą). Kai mūsų dėmesys nukreiptas į jį, pradedame svarstyti, ką jis sumanė šį kartą? Rašytojas naudoja vaizdingą cirko įvaizdį. Matyt, daug kam reikėtų priminti, jog Jėzus Petrui liepė ganyti Jo aveles, o ne eksperimentuoti su žiurkėmis ar šunis mokyti naujų triukų (p. 5). C. S. Lewis’o aptartas liturgijos diskursas leidžia užčiuopti ne tik naujumo, bet ir dėl netinkamai, į kitą žmogų (ir save), aplinkybes sutelkto dėmesio meldžiantis problemą.

Malda mus nužemina ir išaukština tuo pat metu. Ji – Dievo kvietimas bendrystei, dėl jos nubundame (užduotis – išlikti nubudus) mus supančiai, perkeičiančiai tikrovei, patį Dievą patiriame kaip esantį ne atskirai nuo mūsų, o kaip mūsų būties, dabarties pamatą. Norėdami melstis, nebelaukiame tinkamų aplinkybių. Troškimas kaip nors save Jam pateikti, prašant melsti to, ko mums visai nereikia, – visa tai nebetenka prasmės. C. S. Lewis’as rašo:

„Nujaučiu, kad mūsų blogiausiomis laikomos maldos Dievo akyse gali būti geriausios. Turiu omenyje tas, kurias mažiausiai skatina pamaldūs jausmai, kai melsdamiesi kovojame su didžiausiu nenoru. Taip yra todėl, kad pastarosios, atliekamos galbūt vien tik valios pastangomis, kyla iš gilesnio lygmens nei jausmai. Jausmuose tiek daug to, kas nėra mūsų – tiek daug to, ką lemia oras, sveikata, paskutinė skaityta knyga. Vienas dalykas atrodo akivaizdus. Nėra gerai vaikytis turtingų akimirkų. Kartais Dievas intymiausiai kalba tuomet, kai Jis pagauna mus, sakytume, nepasiruošusius“ (p. 116–117).

Mūsų maldos neturėtų lemti aplinkybės, pojūčiai, net Dievui suteikti įvaizdžiai. Pastarųjų pavojus – mums patogus Dievas. Atsisakę priklausyti nuo aplinkybių, išvengiame ne tik išankstinių nuostatų, neteisingų vilčių – melsdamiesi ugdomės įprotį. „Prieš pradėdamas bėgti, turi išmokti eiti […]. Mes, ar bent jau aš, neturėtume nesugebėti šlovinti Dievo džiugiausiomis progomis, jei nebūsime išsiugdę įpročio šlovindami pačiomis sunkiausiomis“ (p. 91) – prisipažįsta jis. Melsdamiesi paprasčiausiai paklūstame mylinčiam Dievui. Argi klusnumas nėra akstinas melstis, ar nuoširdi malda – ne paprasčiausia Dievą šlovinanti auka, natūraliausia žmogaus būsena?

Kelios pabaigos įžvalgos

C. S. Lewis’o knyga „Laiškai Malkolmui…“ vis dar reikšminga krikščionio rašytojo kūrybos tyrėjams ir tiems, kuriuos žavi šio autoriaus gebėjimas vaizdiniais, autobiografišku pasakojimu, pinant fikciją bei tikrovę perteikti, pasakoti, dalintis. Pirma, skaitoma ji mums leidžia jaustis diskusijos dalyviu. Antra, pirmuosiuose laiškuose užčiuopta asmeninės ir bendruomeninės maldos patirties plotmės – jos ir tapo savotišku knygos raktu. Trečia, asmeninė patirtis reikšminga kaip intymus, sunkiausiomis (net jei tai nauja liturgija?) aplinkybėmis ugdomas atsivėrimas Dievui. Kaip santykis, kurį kuria tiek kūno laikysena, tiek dėmesio telkimas Dievop. Taip pat – įprotis būti maldoje, dabartyje, ir jau nujaučiant, bet dar tik tikint – Dievo palaimintoje ateityje. Ketvirta, kiek ironiškai, tačiau taip pat, kaip ir dažnas jo mėginimas likti nuosaikiam, teisingai suprastam, skamba paskutiniame laiške. Jis kreipiasi į Malkolmo žmoną Betę, apibūdina kūnų prisikėlimą – Naują žemę ir Naują Dangų. C. S. Lewis’as rašo: „Spėjimai, žinoma, tik spėjimai. Jei jie ir nėra teisingi, bus kas nors geriau“ (p. 124). Penkta, ne veltui pirmajame laiške užsimenama apie liturgiją, o paskutiniajame autorius rašo apie kūnų prisikėlimą – Naują žemę ir Dangų. Argi ne ten, besimelsdami kasdienybėje, kiekvienas keliaujame?