„Tikėjimas ir Šviesa“ – būti mažiausiais ir su mažiausiais

21430074_10155677535947463_5221917712134875697_n

Krikščioniškas bendruomeninis judėjimas „Tikėjimas ir Šviesa“ – tai dažniausiai šalia parapijų susibūrę žmonės: turintys proto negalią (mes vadiname juos bičiuliais), jų artimieji ir draugai, bendruomenės kapelionas. Šiuo metu Lietuvoje tokios bendruomenės susibūrusios Vilniuje, Kaune, Marijampolėje, Panevėžyje, Šiauliuose, Kretingoje, Klaipėdoje.

„Tikėjimas ir Šviesa“ gimė iš troškimo padėti žmonėms su proto negalia bei jų šeimoms rasti savo vietą Bažnyčioje ir visuomenėje. Šį judėjimą įkūrė Žanas Vanje ir Mari Elen Matjo. Per 1971 m. Velykas surengta piligriminė kelionė į Lurdą, kurios dalyviai, siekiant tęstinumo, buvo raginami susiburti į bendruomenes ir keliauti kartu. Daugelis jų ir po piligrimystės toliau palaikė tarpusavio ryšius, ėmėsi rastis naujos bendruomenės. Skirtingai nei gyvenantys „Arkos“ bendruomenėje, „Tikėjimo ir Šviesos“ nariai bendrystei susitinka kartą per mėnesį. Susitikę dalinamės kasdieniais džiaugsmais ir sunkumais, kiek galime, padedame vienas kitam kasdienybėje, meldžiamės vienas už kitą. Kartu švenčiame gimtadienius, bendruomenės šventes, dalyvaujame rekolekcijose, formacijos savaitgaliuose, vasaros stovyklose. Prieš kelias savaites su keliais „Dievo Sodo“ bendruomenės nariais „Galilėjos žvejų“ atstove lankėmės Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje. Susitikome seminaristams papasakoti apie „Tikėjimą ir Šviesą“. Giedojome, dalinomės savaisiais liudijimais, stengėmės kartu ieškoti atsakymų į kilusius klausimus.

 Kai sužinojau apie artėjantį susitikimą bei galimybę dalintis, kaip atsidūriau, ką patiriu  „Tikėjimo ir Šviesos“ bendruomenėje, kiek sunerimau. Jis tikrai tapo geru akstinu apmąstyti savo intencijas bei patirtį. Dar Sausio 7 d. su LJD choru kaip tik dalyvavau Šiaulių vyskupijos organizuotoje Šeimų šventėje. Šv. Mišių homiliją sakęs vyskupas Kęstutis Kėvalas Trijų karalių šventės proga kalbėjo apie džiaugsmą, bendrystę bei pagarbą. Šios savybės, pasak jo, būdingos ir būtinos krikščioniui, sutikusiam Kristų. Klausydamasi vyskupo, mąsčiau, kad per pastarąjį laiką „Tikėjimas ir Šviesa“ tikrai tapo viena tų vietų, kur labiausiai mokausi džiaugtis, būti kartu, pagarbiai žvelgti į kitą. Ir visai ne dėl to, kad ir taip visada visiems noriu padėti, visus suprantu, visais džiaugiuosi. Greičiau, atvirčiai. Man „Tikėjimas ir Šviesa“ – dar vienas Dievo parinktas būdas mane ugdyti.  O ugdymo esmė, manyčiau, kito ir mano pačios silpnumas bei Dievo malonė.

„Tikėjime ir Šviesoje“ labai aiškiai supratau, kad priimti kitą, būti kartu, džiaugtis man nebėra vien žodžiai. Vos atėjusi į „Dievo Sodo“  šeštadieninį susitikimą, atsidūriau naujų draugų būryje. Draugų, kurių dėka tarsi iš naujo pradėjau mokytis. Prisimenu vienos bendruomenės narės žodžius atsidusus, kad kažko nemoku. „Tikėjime ir Šviesoje“ visko išmoksi“ – tarė ji. Taigi taip ir mokausi. Ir ne tiek abstrakčių, keik labai konkrečių dalykų. Pirma, kad svarbu ne „ką nors kartu nuveikti“, bet būti kartu ir priimti kitą tokį, koks jis yra. Antra, bendrauti nuoširdžiai. Trečia, paprasčiau žvelgti į viską, kas supa. Tas paprastumas, kurį išgyvename, tampa priežastimi tiesiog būti. Nors ir trumpai, retai ar net tada, kai susitikti trukdo kokios nepalankios aplinkybės. Būti mažiausiais ir su mažiausiais, būti Dievo žvilgsnyje.

Dabar prisimindama apsilankymą seminarijoje, dėkoju Dievui ne tik už suteiktą progą liudyti tikėjimą, kviesti prie įvairių iniciatyvų prisijungti ir besiruošiančius kunigystei. Ypač džiaugiuosi išgyventa bendryste bei galimybe išgirsti „Tikėjimo iš Šviesos“ senbuvių istorijas. Pavyzdžiui, sužinojau, jog vienas bičiulių kartu su draugais iš „Dievo Sodo“ pirmą kartą žiemą leidosi nuo kalniuko, plaukiojo ežere. Kartu prisiminėme ir kito bendruomenės bičiulio nuolat užduodamą klausimą: „Aš reikalingas „Dievo Sodui“?“ Jis, žinoma, taikliai įvardija ir kiekvieno mūsų troškimą – būti reikalingu. Pastarųjų entuziazmas,  malda, nuolatinis dalyvavimas šv. Mišiose, kalbėjimas be užuolankų – viso to, rodos, galėtum mokytis ir mokytis. Įstrigo ši džiaugsminga bendrystė, pasidalinimai kaip niekad neišsenkantis Šaltinis, kurio vis ieškai, nes Jis neša kasdienę gyvybę.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s